Chaliava delo krys

Savaitgtalis dar vis verčia garuoti, o jo būta linksma pasakočiau neišpasakočiau, kaip vanduo per rėtį galėtų lietis istorijos.
Buvau festivalyje. Išgirdau baltarusų punkroko grupės Liapis trubeckoj tarp dainu pasakytus auksinius žodžius (na ten buvo eilėraštis, bet viso neatsimenu). Na jis sako "CHALIAVA DELO KRYS", taigi dar šiandien skaičiau straipsnį Pravdoje, kuris dar kartą patvirtino tuos auksinius žodžius...
Dedikuoju draugei Miglei..Su kuria nuolat ginčydavomes panašiomis temomis:)
Janet Jackson ir Luther Vandross dainavo, kad „best things in life are free“, neįtardami, kad hitinės sapalionės besiklausantys tėvai pradės vaikus, kuriuos įsiutę rinkotyrininkai pravardžiuos generation free. Sulietuvinus būtų „už nieką nemokanti karta“. Bet jie dar jauni ir tų pinigų nelabai turi. Šalia jų klesti „pakvietimų karta“, kurių amžiaus ir socialinio statuso žirklės labai didelės. Juos vienija įsitikinimas, kad nemokantis yra didis, galbūt net aukštesnio luomo. Kad mokėti už (dažnai draugo, pažįstamo) renginį yra tarsi palikti draugui arbatpinigių. Bumerangu grįžta klausimas: o kaip sekasi man? Vidutiniškai. Mokėjau už Galinos Gorlovos ir Gurgos koncertus (vardai pakeisti), stovėjau eilėje mokėti už „Tris kavos“, bet baigėsi kantrybė. Dar moku už teatrą. Galėčiau klasifikuotis kaip lengvas pakvietimų kartos atvejis, bet pastebiu skirtumų. Pažįstu ne vieną tuziną tokių, kuriems reikia pakvietimų viagros, kitaip joks renginys jų pakankamai nesujaudins įkišti „Visos“ į nuskaitytuvą. Turiu gėdos ir jaučiu, kad prašymasis į sąrašą yra tas pats, kas prašytis į gimtadienį, kai tavęs nepakvietė. Tokiais atvejais ir lietuviškų talentų pasirodymų atvejais (nebent eini pažvengt) turi sukaupti jėgas ištiesti maironį-kitą kasininkei. Legendinė istorija, kaip garsumo zenitą pasiekęs Noelis Galagheris paskambino „The Chemical Brothers“ prieš koncertą ir paprašė įrašyti į sąrašą jį, plius penkiasdešimt. Jei prašai, prašyk daug. Kuklesniais mastais tai ataidi ir iki čia. Formulė „plius vienas“ yra norma net nuolatinio partnerio neturintiems, o gabesni užsirašo „plius du dėl viso pikto“. Čia nėra jokios problemos, kai renginio tikslas – uždirbti iš baro, bet jei baro nėra ar baras priklauso Rubenui, tada iš ilgo sąrašo nesunku nusivyti tvirtą virvę kaklui smaugti. Gydyti galima tik socialinėmis akcijomis „atlikėjas irgi valgo“, „klubo savininko žmona irgi rengiasi“, „organizatorius nori ir švarių pinigų“ arba tiesiog „mokėk už gerą po visko“ ir pan. Aš pats žinau, kaip lengva išsiugdyti nemokumo įprotį ir kaip niežti piniginės sąžinę, sumokėjus trym ar kem litų už „Happyendless“ koncertą, bet reikia. Visiems nuo to geriau, o tik sumokėjęs įgyja moralinę indulgenciją. Be to, gali tikrai ir nuoširdžiai skųstis, turėdamas tam kasos čekio pjedestalą. Promoteriai galėtų susitarti dėl kampanijos prieš pakvietimus ir sąrašus. Ir čia svarbu nepraskysti. Tomas Boo, renginių su neišvengiamais sąrašais banginis, kaip niekas kitas išmoko blokuoti „aš plius vienas“ pasiūlymus. Tomas tokiems durdavo: „OK, jei taip sunku, aš už tave sumokėsiu.“ Virtęs žiurke, sąrašo išmaldos prašinėtojas pajusdavo, kad išdidumas ima viršų ir ne tik atsisakydavo finansinės pagalbos, bet atėjęs susimokėdavo. Ir už draugę. Jei kredito spragtukas traiško finansines viltis (tiesa, geismas sąrašams auga tolygiai net ir lengvamečiu), pacientams pradėti reikia nuo mėnesio renginio. Už jį, patį svarbiausią, tebūnie sumokėta. To užteks pajausti, kad mokėjimas už gerą yra ir savęs budinimas labiau mėgautis, ir atranka. Kai gali eiti visur kiaurai, nebelieka įvykio, nebent tau septyniolika ir tai yra pirmi metai tarp žmonių. Grįžimas prie mokėjimo būtinas gyvos muzikos įpročio beveik neturinčiai scenai, jauniems ir kylantiems bei tau pačiam. Todėl kitą kartą prieš skambindamas, surepetuok tokį tekstą: „Klausyk, norėjau pasakyti, kad atvarysiu šiandien. Bilietus jau turiu. Pasimatom vietoje.“ Įsivaizduoji organizatoriaus veidą?